Lithuanian intertexts in Juozas Grušas' dramas ("Švitrigaila ", "The Union ", and "Requiem to Noblemen")

Straipsnyje aptariami Juozo Grušo vėlyvųjų istorinių dramų Švitrigaila (1976), Unija (1977), Rekviem bajorams (1978) lietuviškieji draminiai intertekstai, jų ryšiai su Balio Sruogos ir paties Grušo kūriniais. Intertekstinė analizė išryškina Grušo draminės koncepcijos savitumą ir kaitą. Vėlyvuosiuose jo kūriniuose dominuoja siužeto, temos, personažų skoliniai, nors esama ir struktūros bei stiliaus panašumų su Sruogos veikalais. Vienur įtakos yra paprastesnės, perimtos iš vieno šaltinio (Švitrigaila: Sruogos Milžino paunksmė; Rekviem bajorams: Sruogos Kazimieras Sapiega), kitur sudėtingesnės, atėjusios iš dviejų kūrinių (Unija: Grušo Barbora Radvilaitė ir Sruogos Milžino paunksmė; Unijos veikėja Kamilė: Barboros Radvilaitės Barbora ir Stančikas). Grušo vėlyvosiose dramose pirminio šaltinio prasmė ir raiškos arsenalas dažniausiai siaurinami, personažai supaprastinami. Bet nuo epigonizmo jas apsaugo skolinių dėka sukuriamas istorijos tęstinumas, atsiradusi realaus tarpdraminio dialogo perspektyva.This article describes Lithuanian dramatic intertexts in Juozas Grušas' late dramas Švitrigaila (1976), The Union (1977), and Requiem to Noblemen (1978) and their relationship with the works of Balys Sruoga and other works of Juozas Grušas. Intertextual analysis highlights the peculiarity and development of Grušas' dramatic concept. His late works are distinguished by the prevalence of borrowed subjects, topics and characters, although structural and stylistic similarities with Sruoga's dramas can also be noticed. In some places the influence is simpler and taken from one source (Švitrigaila: Sruoga's The Giant's Shade; Requiem to Noblemen: Sruoga's Kazimieras Sapiega), and in others it is much more complicated and taken from two sources (The Union: Grušas' Barbora Radvilaitė and Sruoga's The Giant's Shade; the character from The Union, Kamilė: Barbora and Stančikas from Barbora Radvilaitė). In the late dramas of Juozas Grušas, the meaning and arsenal of expression of the primary source is narrowed and the characters are simplified. They are, however, protected from epigonism by historic continuity created by means of the borrowings and possibility of real cross-dramatic dialogue